Popiežius pasveikino Italijos vyskupų konferencijos surengto tarptautinio simpoziumo apie „Amoris laetitia“ dalyvius. „Amoris laetitia“, popiežiaus dokumentas apie meilę šeimoje, yra vienas svarbiausių jo magisteriumo dokumentų. Jame popiežius pateikia ne vien savo samprotavimus apie meilę šeimoje ir šeimos pastoraciniais klausimais, bet apima taip pat Sinodo, visuotinei Bažnyčiai atstovaujančių vyskupų asamblėjų 2014 ir 2015 metais pasisakymus ir išvadas apie šeimą Bažnyčios evangelizavimo kontekste ir apie šeimos uždavinius tiek Bažnyčioje, tiek pasaulyje. Antra vertus, popiežiaus dokumentas formaliai pavadintas „Posinodiniu apaštališkuoju paraginimu“, nes apima visą, ką dviejose asamblėjose išsakė jų dalyviai – vyskupai, teologai, šeimų atstovai, taip pat kitų krikščioniškų konfesijų nariai.
Trečiąjį tarptautinį simpoziumą apie „Amoris laetitia“ tema: „Meilės Evangelija tarp sąžinės ir normos“ surengė Italijos episkopato šeimos pastoracijos žinyba. Simpoziumas įvyko Romoje lapkričio 11 dieną. Šventojo Tėvo video sveikinimo įrašas buvo rodomas simpoziumo dalyviams. Popiežius Pranciškus pasakė, kad simpoziumo tema yra labai svarbi ir gali padėti geriau suprasti Bažnyčios Italijoje einamą kelią, kuriuo siekiama taip pat atsiliepti į naujosiose kartose pasireiškiantį „šeimos trokšimą“. Popiežius ypač akcentavo sąžinės pirmumą.
Pasak popiežiaus, meilė tarp vyro ir moters yra viena labiausiai kūrybingų žmonijos patirčių, tai yra susitikimo kultūros raugas, nūdienos pasauliui suteikiantis socialumo „injekciją“. Iš tikrųjų, šeimos gerovė yra esminis dalykas pasaulio ir Bažnyčios ateičiai. Būtent šeima, užgimstanti santuokoje, generuoja vaisingus ryšius, jie yra veiksmingiausias priešnuodis plintančiam individualizmui. Tačiau santuokinės ir šeimos meilės kelyje būna situacijų, reikalaujančių sunkių sprendimų, kuriuos reikia priimti su nuoseklumu. Kartais šeimos gyvenimo tikrovėje iškyla konkrečios kliūtys, kurias kiekvienas turi spręsti su budria sąžine. Svarbu sutuoktinių ir tėvų nepalikti vienų, bet palydėti jų įsipareigojime vadovautis Evangelija konkrečiame gyvenime. Antra vertus, gerai žinome, kad esame pašaukti sąžines ugdyti, o ne stengtis jas pakeisti.
Šiuolaikinis pasaulis rizikuoja nesuprasti sąžinės pirmumo, kurį visuomet reikia gerbti, pripažįstant individo savarankiškumą ryšyje, kuriame jis gyvena, pasakė video žinioje popiežius Pranciškus.
Jis prisiminė tai, ką neseniai kalbėjo Popiežiškojoje gyvybės akademijoje: Kai kas kalba apie „egolatriją“ – tikrą savęs kultą, vardan kurio paaukojama viskas, įskaitant tai kas brangiausia. Tokia laikysena nėra nekenksminga: ji suformuoja subjektą, nuolat žvelgiantį į save ir nebesugebantį pakelti akių į kitus ir į pasaulį. Tokios laikysenos paplitimo pasekmės yra labai rimtos žmogaus vidiniams jausmams ir ryšiams. Tai tam tikros rūšies taršalas, korumpuojantis sielą ir sujaukiantis protą ir širdį, sukeliantis klaidingas iliuzijas.
Cituodamas garsųjį teologą Romano Guardini ir primindamas Vatikano antrojo susirinkimo pastoracinės konstitucijos „Gaudium et Spes“ mokymą apie sąžinę, Šventasis Tėvas pasakė, jog kiekvieno viduje yra vieta, kurioje Slėpinys apšviečia asmenį ir leidžia jam būti savo istorijos veikėju. „Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje“, sako Susirinkimo pastoracinė konstitucija. Krikščionis privalo budėti, kad šiame savitame tabernakulyje nepristigtų dieviškosios malonės, kuri apšviečia ir sustiprina santuokinę meilę ir tėvų misiją. Malonė, pasakė popiežius Pranciškus, pripildo žmogaus širdies „indus“ nepaprastu dovanos talentu, atnaujindama nūdienos šeimoms Kanos vestuvių stebuklą. (Vatikano radijas)
